šiandie nepaprasta diena. Visą ją aš nenutrūkstamai žvengčioju. O žvengčioju:
pirma - dėl streso, lydinčio kasdieną keleliui tolimam iki egzaminų trumpėjant ne dienom, o net ir ne valandom, betgi sekundėmis.
antra - didžiuotis verčiantis įvykis - pokštas namuose. Pokštas, kuris prisideda prie visos dienos žvingčiojimų nemenka dalimi. Paaiškinu, turime namioką, kuris yra prancūzas. Prancūzas, ir tiek, sakytumėte, tačiau ne. Jis savo internetiniame puslapyje patalpino tokią savo fotografiją, kad nei tai gražu, nei tai kaip, nei tai suprasi, nu nei tai ką. Tokią nuotrauką galima drąsiai tituluoti "pupulio".
Ilgai mūsų galvose sukosi mintis tą nuotrauką išnaudoti tarpusavio santykių namuose gerinimui, taip pat atsikeršijinimui už pastarojo, palyginus, nekaltus pokštus (durų apklijavimas tapetais, matrasas ant tų pačių durų, lipnios juostos ir t.t.). Imtasi darbo. Iš peties. Kas nuveikta?
-prispausdinta mažų mūsų save mylinčio prancūzėlio atvaizdėlių.
-prikarpyta.
-priklijuota: šaldytuve ant produktų, spintelėse, ant indų, ant sienų, ant tualeto durų išdėliota visa arka atvaizdėlių, didysis portretas pakabintas ant paties master durų, ant kai kurių virtuvės prietaisų.
-sukurtas tapetinis plakatas WELCOME HOME.
-šiuo metu laukiama namo besugrįžtančiojo.
Didžiuojamės:
-nuveiktais darbais
-idėjos originalumu
-lietuvaičių humoro jausmu
-įdėtu laiku ir pastangomis
Bijome:
-primušimo.
Laukiame reakcijos.
Friday, May 16, 2008
Thursday, May 8, 2008
šiek tiek gyvenimaus realijų
taigi minėtasis Stiklas, kur buvus kur nebus iškart raportuoju, patyrė akcidentą. Su dviračiu. Būdamas pusžlibis išvažiavo į priešingą kelio juostą ir susikovė su automobiliu. Naktį ligoninėje jo niekas, žinoma, nelaikė. Užtai mes prieš tas keletą dienų ėjome į stotį jo parvest, nes be akinių pastarasis nieko nemato. Visgi minus dvylika laipsnių jo aklumas. Nu nei juokinga, nei ką. Bet dėl šiosios traumos ansai tapo biški dėmesio centru, tatai mėgaujasi labai. Šiandien su lęšiais, matote, kurgis, tokie pasiketimai.
Bet nuo šiol jis - žmogus randas. Bo siūlės per visą jo moksliukišką snukeliį. Ką aš galiu pasakyt, poor guy. Nu ir va.
Bet stiklas stiklu lieka. Tas pats pėstininkas ir dar daugiau./
Bet nuo šiol jis - žmogus randas. Bo siūlės per visą jo moksliukišką snukeliį. Ką aš galiu pasakyt, poor guy. Nu ir va.
Bet stiklas stiklu lieka. Tas pats pėstininkas ir dar daugiau./
Monday, May 5, 2008
laikas mums susipažint part 2
Dabar truputėlį apie save:
Mano vardas: Atbelis Meilės Drasa
Aš esu: Kietakaktis Milžinas Inžinierius
Gimiau ir augau lūšnelėje, kur manimi rūpinosi tik Sąžiningas Čigonų taboras. Vieną kartą lūšnelėje, mane užklupo Išmintingas Goblinas alchemikas - tiktai Sąžiningas Kūrėjo dvasia atėjo man į pagalbą. Bėgant metams, aš supratau, kad negaliu būti tik Alkoholikas Inžinierius, dabar turiu pasitikti savo likimą - Išmintingas Goblinas alchemikas turi būti nugalėtas.
Mano vardas: Atbelis Meilės Drasa
Aš esu: Kietakaktis Milžinas Inžinierius
Gimiau ir augau lūšnelėje, kur manimi rūpinosi tik Sąžiningas Čigonų taboras. Vieną kartą lūšnelėje, mane užklupo Išmintingas Goblinas alchemikas - tiktai Sąžiningas Kūrėjo dvasia atėjo man į pagalbą. Bėgant metams, aš supratau, kad negaliu būti tik Alkoholikas Inžinierius, dabar turiu pasitikti savo likimą - Išmintingas Goblinas alchemikas turi būti nugalėtas.
Monday, April 28, 2008
laikas mums susipažint
nepraėjus anei septynetai mėnesių (spaliai, lapkritai, gruodai, sausai, vasariai, kovai ir balandei), nusprendžiau pasipasakoti su kuo aš gyvenu.
Mūsų name gyvena šeši personai. Du iš jų nenormalūs. Du lietuviai moteriškos giminės. Vienas vyriškos giminės prancūzas ir vienas moteriškos lyties belgas. Visi turi vardus. Du nenormalūs turi vardus, kurie prasideda pirma abėcėlės raide. O jų pavardės prasideda pastarųjų trijų žodžių pirma raide. Todėl nuspręsta, kad visi čigonai nešioja tokius pat identiškus inicialus. Jau vien tai yra keista.
Moteriškos lyties čigonas, (beje, pastaruosius nuo šiol vadinsime "pėstininkais", mano brolio gudriu patarimu) iš išorinių bruožų lygintinas su jūrų kiaulyte, bet kartais vadintinas barone. Savo gyvenime baronė užsiima laibo balso tobulinimu būnant pernelyg malonybiška, taip pat šypsenos trėškimu iki nukritimu. Taip pat sveikos gyvensenos skaitymu knygose. Ir dar čepsėjimu, kalbant gimtąja pėstininkų kalba.
Vyriškos lyties pėstininkas pasižymi itin dauguma neįtikimų bruožų. Du lietuviškos kilmės bei moteriškos giminės namiškiai jį vadina Stiklioriaus vardu (sutrumpintai ir pakrūtintai - Stiklu). Pastarasis gyvenime užsiima: centimetro storumo okuliorių nešiojimu, kojytės kratymu visais gyvenimo atvejais, rankyčių pakabinimu prieš save bejėgės kengūrytės poza, garsiu ir itin garsiu mėgstamo šūdino radijo klausymu bei mergos ieškojimu. Nesėkimingu.
Apie normalius gyventojus kalbėti neįdomu, nes jie, kad ir kaip bebūtų, normalūs.
Kol kas tiek. Bus gal dar pratęsimo.
Mūsų name gyvena šeši personai. Du iš jų nenormalūs. Du lietuviai moteriškos giminės. Vienas vyriškos giminės prancūzas ir vienas moteriškos lyties belgas. Visi turi vardus. Du nenormalūs turi vardus, kurie prasideda pirma abėcėlės raide. O jų pavardės prasideda pastarųjų trijų žodžių pirma raide. Todėl nuspręsta, kad visi čigonai nešioja tokius pat identiškus inicialus. Jau vien tai yra keista.
Moteriškos lyties čigonas, (beje, pastaruosius nuo šiol vadinsime "pėstininkais", mano brolio gudriu patarimu) iš išorinių bruožų lygintinas su jūrų kiaulyte, bet kartais vadintinas barone. Savo gyvenime baronė užsiima laibo balso tobulinimu būnant pernelyg malonybiška, taip pat šypsenos trėškimu iki nukritimu. Taip pat sveikos gyvensenos skaitymu knygose. Ir dar čepsėjimu, kalbant gimtąja pėstininkų kalba.
Vyriškos lyties pėstininkas pasižymi itin dauguma neįtikimų bruožų. Du lietuviškos kilmės bei moteriškos giminės namiškiai jį vadina Stiklioriaus vardu (sutrumpintai ir pakrūtintai - Stiklu). Pastarasis gyvenime užsiima: centimetro storumo okuliorių nešiojimu, kojytės kratymu visais gyvenimo atvejais, rankyčių pakabinimu prieš save bejėgės kengūrytės poza, garsiu ir itin garsiu mėgstamo šūdino radijo klausymu bei mergos ieškojimu. Nesėkimingu.
Apie normalius gyventojus kalbėti neįdomu, nes jie, kad ir kaip bebūtų, normalūs.
Kol kas tiek. Bus gal dar pratęsimo.
Sunday, December 16, 2007
Vienas vienas vienas
Vienas (1) pasirodo, ir shake shake shake!
Kažkelinto laipsnio nukrypęs mano smegenų... Pizos bokštas. Pastarasai stovi, o maniškis turi nugriūt. Nuvirst. Kada nors. Effacer effacer effacer.
Kažkelinto laipsnio nukrypęs mano smegenų... Pizos bokštas. Pastarasai stovi, o maniškis turi nugriūt. Nuvirst. Kada nors. Effacer effacer effacer.
Tuesday, December 4, 2007
mondorinai
Visur jie mėtosi. Visas kambarys prilukštentas mandarinų žievelių. Kvepia Kalėdom. Prie lovos, ant stalo. Žievelės žievelės žievės žievėlės. Na ir žodžio keistumas... Citrusų karštinė, sakyčiau.
Season for joy, season for sorrow.
Season for joy, season for sorrow.
Monday, November 26, 2007
Džiaustau
Džiaugsmingai šiuoliavau šiandien kokių 50 kartų (nu gerai, gal 7) iš kambario - laiptais - žemyn - per gatvę - per kiemą - per duris - laiptais - į viršų - iki skalbimo mašinos. Po to ta pačia tvarka iki džiovinimo mašinos. Ir sulaukus rezultato, kitaip sakant, lyginant apatinius ir viršutinius, nusprendžiau, kad nemėgstu to proceso. Aišku, dar nusprendžiau, kad reikia naujų. Ir dar, kad JIE visi - skirtingų dydžių. O ant manęs visi atrodo taip pat.
o dabar, kai buvau vienam žody nepadėjusi nosinės, suvokiau, kad ir rašyti jau įgūdis atšimpa, o bet tačiau ši bėda ir nerimas (šis), dabar tendencingai aplanko bene visus jaunuomenės atstovus.
Lėtai rašosi lietuviškai. Bet aš rami.
Vakar ramino klasika, šiandien rami, nes išdžiausčiau štai savo švarius nebaigusius džiūti skalbinius. Ir dėl to, kad, pasak Antano Smetonos, lietuvių kalba nemirs, ir aš jo opinijai smarkiai pritariu. Šiandien pritariu dar labiau, nors straipsnį skaičiau jau prieš kokią savaitę.
Ir dar: nepaprastai džiugi naujiena:) Pasirodo, antai vyno butelius galima priduoti ir atgauti po dešimt, o gal ir dvivešimt centų už bonkelą. Kodėl aš juos išmesdavau?
Viskas.
o dabar, kai buvau vienam žody nepadėjusi nosinės, suvokiau, kad ir rašyti jau įgūdis atšimpa, o bet tačiau ši bėda ir nerimas (šis), dabar tendencingai aplanko bene visus jaunuomenės atstovus.
Lėtai rašosi lietuviškai. Bet aš rami.
Vakar ramino klasika, šiandien rami, nes išdžiausčiau štai savo švarius nebaigusius džiūti skalbinius. Ir dėl to, kad, pasak Antano Smetonos, lietuvių kalba nemirs, ir aš jo opinijai smarkiai pritariu. Šiandien pritariu dar labiau, nors straipsnį skaičiau jau prieš kokią savaitę.
Ir dar: nepaprastai džiugi naujiena:) Pasirodo, antai vyno butelius galima priduoti ir atgauti po dešimt, o gal ir dvivešimt centų už bonkelą. Kodėl aš juos išmesdavau?
Viskas.
Subscribe to:
Posts (Atom)