Džiaugsmingai šiuoliavau šiandien kokių 50 kartų (nu gerai, gal 7) iš kambario - laiptais - žemyn - per gatvę - per kiemą - per duris - laiptais - į viršų - iki skalbimo mašinos. Po to ta pačia tvarka iki džiovinimo mašinos. Ir sulaukus rezultato, kitaip sakant, lyginant apatinius ir viršutinius, nusprendžiau, kad nemėgstu to proceso. Aišku, dar nusprendžiau, kad reikia naujų. Ir dar, kad JIE visi - skirtingų dydžių. O ant manęs visi atrodo taip pat.
o dabar, kai buvau vienam žody nepadėjusi nosinės, suvokiau, kad ir rašyti jau įgūdis atšimpa, o bet tačiau ši bėda ir nerimas (šis), dabar tendencingai aplanko bene visus jaunuomenės atstovus.
Lėtai rašosi lietuviškai. Bet aš rami.
Vakar ramino klasika, šiandien rami, nes išdžiausčiau štai savo švarius nebaigusius džiūti skalbinius. Ir dėl to, kad, pasak Antano Smetonos, lietuvių kalba nemirs, ir aš jo opinijai smarkiai pritariu. Šiandien pritariu dar labiau, nors straipsnį skaičiau jau prieš kokią savaitę.
Ir dar: nepaprastai džiugi naujiena:) Pasirodo, antai vyno butelius galima priduoti ir atgauti po dešimt, o gal ir dvivešimt centų už bonkelą. Kodėl aš juos išmesdavau?
Viskas.
Monday, November 26, 2007
Subscribe to:
Post Comments (Atom)
2 comments:
Na, lietuvybę skatinti būnant užusienį yra labai sveikintina. Tikriausiai, jei rastum darbą, nežiūrėtum holivudo. Ir jei skalbykla būtų dar toliau negu dabar, tai sudžiūtum kaip koks figos lapas. O šiaip, būna ir blogiau, kartais pameti šaukštelį. Kaip jauties?
Apskričiausiai fantastikiniai:) thanks ;)
Post a Comment